Istorinis
Vilnius dažnai sutapatinamas su seniausia miesto dalimi, kurią iki XVIII a. juosė
gynybinė miesto siena. Tokią interpretaciją pateikė ir nacionalinio piešinių
konkurso kvietimą papildęs temos paaiškinimas. Natūralu, kad pasiremdami juo
moksleiviai savo piešiniuose dažniausiai vaizdavo tradicinės reprezentacijos
objektais tapusius Vilniaus Senamiesčio pastatus: Aukštutinės pilies bokštą, Vilniaus
arkikatedrą su varpine, Šv. Onos bažnyčią bei Vilniaus universiteto ansamblio Šv.
Jonų bažnyčią. Pažymėtina, kad dauguma šių objektų yra sakralinės architektūros
paveldo dalis – taip pateisinamas Vilniaus, kaip šimto šventyklų miesto, vardas,
tęsiama nusistovėjusi miesto vaizdavimo tradicija. Kitas Vilniaus kultūrinio
paveldo atributas, ryškus moksleivių piešiniuose – miesto legendos. Didžiojo
kunigaikščio sapne staugiantis geležinis vilkas, požemiuose tūnantis pabaisa Baziliskas
yra neatsiejama romantizuoto pasakojimo apie Vilnių dalis. Lengvai atpažįstami
simboliai ir vietovės atsiradimo legendos yra kertiniai paveldo, kaip sąmoningo
kultūrinio konstrukto, elementai. Įdomu, kaip skirtingai šiuos elementus
komponavo ir jų formomis žaidė piešinių autoriai.
Siaurose
senamiesčio gatvėse susitikę skirtingų epochų veikėjai, raudonų čerpių stogus bei
auksines smailes gožiantys dangoraižiai ir futuristiniai statiniai – tokias
kelionės laiku interpretacijas pateikė konkurso dalyviai. Nesunkiai pajaučiama,
koks skirtingas autorių santykis su jų vaizduojamu miestu. Piešiniuose, kur į
pirmąjį planą iškeliami valstybingumo simboliai, juos kūrusios istorinės
asmenybės, Vilnius yra valstybės sostinė, jos širdis. Kituose darbuose
jaučiamas asmeniškesnis santykis su miesto erdvėmis. Vilnius juose jaukus,
lengvai atpažįstamas ir be architektūrinių suflerių arba pastarieji taip
transformuoti, kad juos identifikuoti pavyksta tik pasitelkus vaizdinę atmintį.
Būtina paminėti ir ne viename darbe pasirinktą baugaus, makabriško miesto
įvaizdį. Toks įspūdis kuriamas atvaizduojant skaudžias Vilniaus istorijos
atkarpas arba priešingai – išlaisvinant vaizduotę, kurios dėka Vilnius įgauna
personifikuotą, sudemonintą ir gaivališką, itin „gavelišką“ veidą. Dalyje
piešinių lengvai atpažįstamos dailės istorijos pamokos – darbai sukurti
atliepiant skirtingus tapybos stilius – simbolizmą siurrealizmą,
postimpresionizmą. Pasitaiko ir šiuolaikinės kultūros citatų, pavyzdžiui, nuo
tinkuoto pastatų fasadų bei tvorų mūro išsilaisvinęs gatvės menas, vadinamasis Banksy
piešimo stilius. Išskirtiniai, sudėtingomis technikomis, itin kruopščiai atlikti
bei įdomiausio siužeto darbai išrinkti savo grupių nugalėtojais.
Nacionaliniame mokinių piešinių konkurse „Kelionė laiku – atgimusi Vilniaus istorija“
iš 223 pateiktų darbų atrinkta 16 laureatų. Jie bus apdovanoti diplomais ir
atminimo dovanomis. Piešiniai vertinti trijose amžiaus grupėse: nuo 7 iki 10,
nuo 11 iki 14, nuo 15 iki 18 metų. Vertinimo komisija parodai LR Seime atrinko
60 darbų kolekciją. Konkursą organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo
centras ir Dailės mokytojų asociacija.
Dr. Indrė Užuotaitė – Vilniaus dailės akademijos Restauravimo katedros lektorė, Lietuvos
dailės istorikų draugijos narė.Darbų galerija